1. Nustatykite žadintuvą praėjus penkioms valandoms po to, kai nueisite miegoti.
2. Kai suskambės žadintuvas, pabandykite prisiminti sapną, kurį sapnavote prieš pat pabudimą. Jei nepavyksta, tiesiog prisiminkite bet kurį neseniai sapnuotą sapną.
3. Atsigulkite patogioje padėtyje išjungę šviesą ir kartokite frazę: „Kitą kartą, kai sapnuosiu, prisiminsiu, kad sapnuoju”. Darykite tai tyliai mintyse. Turite į žodžius įdėti tikrąją prasmę ir sutelkti dėmesį į savo ketinimą prisiminti.
4. Kiekvieną kartą, kai kartojate 3 žingsnyje nurodytą frazę, įsivaizduokite save grįžtantį į sapną, kurį prisiminėte 2 žingsnyje, ir įsivaizduokite save prisimenantį, kad sapnuojate.
5. Kartokite 3 ir 4 veiksmus tol, kol užmigsite arba įsitikinsite, kad jūsų ketinimas prisiminti yra nustatytas. Tai turėtų būti paskutinis dalykas, apie kurį galvojate prieš užmigdami. Jei pastebėsite, kad nuolat grįžtate prie savo ketinimo prisiminti, kad sapnuojate, tai geras ženklas, kad jis tvirtai įsitvirtino jūsų galvoje.
Tibeto budizme tantrinių technikų, vadinamų milam, grupe siekiama atskleisti iliuzinę budraus gyvenimo prigimtį, nes praktikuojantieji atlieka jogą sapnuose. Tai ritualizuota vieno iš paslaptingiausių žmogaus proto gebėjimų versija: žinoti, kad sapnuojame, net miegodami – ši būsena vadinama miglotu sapnavimu.
Aiškumas (sapno suvokimas) skiriasi nuo kontrolės (galios valdyti patirties parametrus, kurie gali apimti daiktų ir žmonių iškvietimą, supergalių įgijimą ir keliones į fantastinius pasaulius). Tačiau šie du dalykai yra glaudžiai susiję ir daugelis senovės dvasinių tradicijų moko, kad laikui bėgant ir praktikuojantis sapnai gali mums pasiduoti. Kaip?
Būdamas psichologijos tyrinėtojas, į šį klausimą žvelgiau moksliškai. Nepaisant ilgos aiškaus sapnavimo istorijos žmonių visuomenėse, tik 1975 m. mokslininkai sugalvojo išradingą būdą empiriškai patikrinti šį reiškinį.
Pirmasis žingsnis buvo įžvalga, kad akių raumenys miego metu nėra paralyžiuoti, priešingai nei kiti kūno raumenys. Įkvėptas Celia Green darbo, britų hipnoterapeutas Keithas Hearne’as nusprendė, kad tai turėtų leisti aiškiaregiams bendrauti su išoriniu pasauliu. Jis liepė patyrusiam sapnuotojui kelias naktis praleisti miego laboratorijoje ir nurodė jam mirksėti akimis iš kairės į dešinę iš anksto sutartais ženklais, kai jis pagaliau įžengdavo į aiškų sapną. Savanoriui tai pavyko, ir Hearne’as galėjo užfiksuoti judesius, kurie atitiko greitųjų akių judesių (REM) miego fazę. Vėliau daugybė vėlesnių tyrimų pakartojo šiuos rezultatus.
Vis dėlto patikimų metodų, kaip sukelti aiškius sapnus, nustatymas pasirodė esąs sunkus uždavinys. Nors nuo XX a. septintojo dešimtmečio buvo atlikta apie 40 tyrimų šia tema, daugumos jų rezultatai buvo menki – daugumoje tyrimų buvo nustatyta, kad maždaug 3-13 proc. bandymų buvo pasiektas aiškus sapnas. Tačiau pradėjęs rašyti daktaro disertaciją pastebėjau, kad daugumą tyrimų riboja tokie dalykai kaip mažos imtys ir nepatikimi matavimai, todėl ėmiausi bandyti pašalinti šiuos trūkumus ir ištirti kai kuriuos perspektyvesnius metodus.
Tyrime, kurį paskelbiau kartu su kolegomis iš Adelaidės universiteto, geriausiu metodu pasirodė esąs vadinamas „Mnemoninis šviesių sapnų sukėlimas” (Mnemonic Induction of Lucid Dreams, MILD), kurį XX a. aštuntajame dešimtmetyje sukūrė amerikiečių psichofiziologas Stephenas LaBerge’as. Jį sudaro šie etapai: